Taigi, kodėl žmonės mato vaiduoklius, mato juos visur, jaučia jų buvimą, mato siluetus, girdi balsus ir dūsavimus?
Psichologai ne kartą buvo atlikę eksperimentą, kurio metu būdavo dvi grupės, kontrolinė ir eksperimentinė. Eksperimentinei grupei būdavo pasakoma, jog štai šiame name vaidenasi, duodama paskaityti sufabrikuotų ištraukų iš laikraščių ar kitokiais būdais bandoma parodyti, kad čia iš tiesų vaidenasi. Tada eksperimentinė grupė turėdavo kažkurį laiką prabūti toje patalpoje kurioje „vaidenasi“. Dalyviai vėliau būdavo apklausiami, ką jautė, ką matė, ką girdėjo. Praktiškai visi dalyviai nupasakodavo keistus pojūčius, kaip antai šaltį, prisilietimą, taip pat būdavo nupasakojami girdėti dūsavimai ir kitokie reiškiniai kurie paprastai lydi vaiduoklių pasirodymus. Kontrolinei grupei gi nebūdavo pasakojama nieko, tačiau jie tiek pat laiko turėdavo prabūti toje pačioje patalpoje. Kaip nekeista, kontrolinė grupė jokių ypatingų pojūčių nejuto. Tokių tyrimų išvados paprastai būdavo vienodos, žmonės įsikalba vaiduoklius ir tada regi juos net ten kur jų nėra. Žinoma, čia svarbus faktorius yra tai, jog žmogus tiki, kad čia vaidenasi. Tikint smegenys ieško patvirtinimo tikėjimui ir sukuria pojūčius, garsus ir kitus vaiduoklio egzistavimo „įrodymus“.
Dažnai „vaiduoklių“ ar net skraidančių lėkščių judėjimai įvyksta dėl autokinetinio efekto. Šis efektas pasireiškia, pavyzdžiui tada, kai akys pavargsta ir pradeda dažniau nei įprastai atlikinėti nevalingus akies obuolio mikrojudesius, kurių pats žmogus nefiksuoja. Pavargusios akys mus verčia matyti judančius siluetus, ten kur rodos niekas judėti neturėtų. Autokinetinis efektas yra nedidelis fiziologinis sutrikimas, paprastai praeinantis pailsėjus, nebent tai yra patologija. Kaip ten bebūtų, šį efektą patiria visi žmonės.
