Niekuomet nebijojau istorijų apie bildukus, dvasias, vaiduoklius ar raganas. Apskritai, visos mistinės istorijos man atrodė smagus išsigalvojimas. Senelė, pas kurią dažnai būdavau, gyveno netoli didelių kapinių, kartais mes ten eidavom pasivaikščioti. Man tiesios būdavo smagu uždegti užgesusias žvakes ir mintyse spėlioti, nuo ko mirė vienas ar kitas žmogus. Man visas gyvenimo ratas atrodė natūralus ir net nešaudavo galvon mistinės istorijos ar pasakojimai, kad kapinėse gyvena mistinės būtybės. Kaip jau supratote, buvau drąsuolė. Tačiau vieną vakarą viskas pasikeitė. Tėvai buvo išvažiavę į šventę pas draugus ir turėjo grįžti tik naktį. Vakare mane prižiūrėjo kaimynė, kol nuėjau miegoti. Naktį prabudau, nes sulojo šuo. Pamaniau, kad grįžo tėvai ir šuo rodo nekantrumą. Atsisėdau lovoje, bet negirdėjau tėvų balsų, o šuo piktai urzgė. Atidariau savo kambario duris į koridorių ir pamačiau šmėstelėjantį šešėlį. Pradėjau klykti, nes įsivaizdavau vagis. Skubiai uždegiau šviesą, bet nebuvo jokio žmogaus pėdsako, o durys vis dar buvo užrakintos. Šuo sutrikęs žiūrėjo kaip tik ten, kur ir aš kuo aiškiausiai mačiau judantį šešėlį. Nereikia nė sakyti, kad tėvų laukiau susigūžusi fotelyje apsikabinusi šunį ir jokių minčių apie miegą nebuvo.
Panelė Mistika 