Druidai

Druidų pasaulėžiūra ir šventės artimos senųjų lietuvių ir prūsų. Pagoniškas tikėjimas Airijoje ir Galijoje turi labai daug panašumų su senovės lietuvių dievų, medžių garbinimu. Nepaisant to, kad pagonišką tikėjimą išpažįsta palyginus nedaug žmonių, tačiau druidų išmintis nesenstanti ir iš jos turėtų ko pasimokyti visi pasaulio gyventojai.

Nuo III amžiaus prieš Kristų keltų žyniai druidai rinkdavosi aplink šventą ugnį ir su pagarbia baime stebėdavo žvaigždėtą dangų naktį ir pranašišką Saulės patekėjimą. Tyrėjai iki šiol ginčijasi, kokia žodžio druidas tikroji reikšmė. Manoma, kad jis kilo iš senosios airių kalbos žodžio „drui“, kuris reiškia ąžuolų vyrus. Tačiau druidų pavadinimas galėtų būti siejamas ir su senovės Graikijos miško dievais ir medžių dvasiomis, nimfomis Driadėmis. Įdomu tai, kad galų kalboje „druidh“ reiškia protingą žmogų arba burtininką. Sanskrite „Dru“ – tai mediena.

Kažkada druidų žyniai gyveno visoje Britaniją ir Galiją. Jie turėjo neribotą valdžią, nuo jų priklausė, kils karas ar bus sudarytos paliaubos. Jie buvo laikomi tarpininkais tarp žmonių ir dievų. Druidai vadovavo, remdamiesi gamta ir jos įstatymais. Gilinosi į geografiją, fizinius mokslus, gamtos teologiją ir astrologiją. Išmanė liaudies mediciną, mokėjo gydyti vaistažolėmis. Anglijoje ir Airijoje archeologai kasinėjimų vietose yra net radę elementarių chirurginėms operacijoms skirtų įrankių.

Druidų žyniai buvo ir gydytojai. Norėdami, kad pasveiktų ligonis, jie pasitelkdavo magiją, vaistažoles ir stebuklingus eliksyrus. Universaliais vaistais nuo visų ligų jie laikė amalą ir gyvatės kiaušinius, nes jie traukia astralinę šviesą. Amalas nupjaunamas atliekant tam tikrus ritualus, kurie sustiprina jo natūralias galias ir įmagnetina. Iš tokio medžio lapų, žiedų, vaisių, žievės ir šaknų paskui daromos tinktūros ir kiti mišiniai.

Amalui simbolinę reikšmę keltų gentys teikė dar ir dėlto, kad šis medis dažniausiai išauga ant ąžuolo. Šį medį druidai garbino kaip aukščiausiąją dievybę, todėl viskas, kas ant jo užauga taip pat yra šventa. Tam tikru metų laiku, atsižvelgiant į Saulės, Mėnulio ir žvaigždžių padėtį, vienas iš druidų kopdavo į ąžuolą, rankose laikydamas auksinį, pašventintą pjautuvą. Parazitinis medis būdavo nupjaunamas ir metamas žemėn ant specialiai tam tikslui patiesto balto audeklo, kad neprisiliestų prie žemės ir nebūtų įkrautas neigiama jos energetika. Paskui po ąžuolu būdavo paaukojamas baltas bulius dievams.

Druidų klestėjimo laikais egzistavo labai slaptos žynių mokyklos. Mokytojai neturėjo jokių rašytinių šaltinių, savo išmintį atrinktiems kandidatams perduodavo žodžiu. Druidų mokykloje žyniai priklausė trims luomams. Žemiausias, bet garbingas luomas buvo vadinamas Ovatais (Ovydd). Į jį žyniai patekdavo be jokių išankstinių apsivalymų ir pasiruošimų. Jie rengdavosi žaliai, nes druidų nuomone, žalia – tai mokslo ir žinių spalva. Jie šiek tiek išmanė mediciną, astronomiją, poeziją ir kartais muziką. Į šį luomą jie būdavo priimami dėl išskirtinių gabumų ir žinių apie supantį pasaulį.

Vidurinysis druidų luomas buvo Bardų (Beirdd). Jie vilkėdavo dangaus mėlynumo drabužius, reprezentavo harmoniją ir tiesą. Jie turėjo bent iš dalies mokėti atmintinai dvidešimt tūkstančių druidų šventos poezijos eilučių. Jie dažnai vaizduojami su primityviomis britų ir airių arfomis – instrumentu, kurio stygos pagamintos iš žmonių plaukų. Arfa turėdavo tiek stygų, kiek yra šonkaulių vienoje žmogaus kūno pusėje. Bardai paprastai tapdavo kandidatų į žynius mokytojais. Naujokai dėvėdavo dryžuotus drabužius, trijų šventų spalvų – mėlynos, žalios ir baltos.

Aukščiausias luomas buvo druidų (Derwyddon). Jie laikydavo religines apeigas ir tarnaudavo žmonėms. Jie visada vilkėdavo baltai, nes ši spalva simbolizuoja sielos tyrumą ir Saulę.

Kodėl žmonės mato vaiduoklius? (2)

Antrasis reiškinys, kuris turi įtakos „vaiduoklių“ matymui, taip pat yra būdingas visiems žmonėms. Tai elementari akies vyzdžio reakcija į šviesą. Tamsoje, vyzdžiai išsiplečia, kad įleistų daugiau šviesos, o šviesoje susiaurėja, kad apsaugotų akį nuo nepageidaujamo šviesos poveikio. Tačiau šis vyzdžio refleksas ne visada priklauso tik nuo šviesos. Dažnai vyzdžiai plečiasi ar siaurėja dėl įvairiausių faktorių: teigiamų ar neigiamų emocijų, susikaupimo, atsipalaidavimo, streso, netikėto garso ir t. t. Visi šie procesai veikia vyzdžio refleksą. Pateiksiu pavyzdį: žmogus sėdi apšviestoje patalpoje, kalba apie kažkokius mistinius dalykus, pavyzdžiui jis arba jam kažkas pasakoja kokias nors siaubo istorijas apie vaiduoklius, ateivius ar panašiai. Žmogus įsibaugina, staiga dėl susijaudinimo, susiaurėja jo vyzdžiai. Įvyksta natūralus procesas, kurio metu į akį patenka mažiau šviesos, tačiau psichologiškai žmogus tai vertina kaip kažkokių mistinių šešėlių atėjimą, nes vaizdas juk aptemo.

Taip pat dėl akies vyzdžio reflekso, įėjus į tamsią patalpą, lengva pamatyti „vaiduoklį“, juk dauguma vaiduoklių kaip tik ir matoma prietemoje ar patekus į tamsią aplinką. Tokiu momentu, akys nespėja prisitaikyti ir mato visokius keistus šešėlius. Arba dėl vyzdžio judėjimo, išskiria iš tamsos labiau apšviestus objektus ir juos „pajudina“. Atsiranda judesio regimybė. Deja, tai daug kas sėkmingai palaiko vaiduoklių pasireiškimu. Paprastai niekas netiki kai pasakai, jog tai vyksta dėl paprasčiausios vyzdžių reakcijos į jaudulį. Na, gal kai kuriems tiesiog smagiau gyventi mistifikuojant tokius dalykus.

Kodėl žmonės mato vaiduoklius? (1)

Taigi, kodėl žmonės mato vaiduoklius, mato juos visur, jaučia jų buvimą, mato siluetus, girdi balsus ir dūsavimus?

Psichologai ne kartą buvo atlikę eksperimentą, kurio metu būdavo dvi grupės, kontrolinė ir eksperimentinė. Eksperimentinei grupei būdavo pasakoma, jog štai šiame name vaidenasi, duodama paskaityti sufabrikuotų ištraukų iš laikraščių ar kitokiais būdais bandoma parodyti, kad čia iš tiesų vaidenasi. Tada eksperimentinė grupė turėdavo kažkurį laiką prabūti toje patalpoje kurioje „vaidenasi“. Dalyviai vėliau būdavo apklausiami, ką jautė, ką matė, ką girdėjo. Praktiškai visi dalyviai nupasakodavo keistus pojūčius, kaip antai šaltį, prisilietimą, taip pat būdavo nupasakojami girdėti dūsavimai ir kitokie reiškiniai kurie paprastai lydi vaiduoklių pasirodymus. Kontrolinei grupei gi nebūdavo pasakojama nieko, tačiau jie tiek pat laiko turėdavo prabūti toje pačioje patalpoje. Kaip nekeista, kontrolinė grupė jokių ypatingų pojūčių nejuto. Tokių tyrimų išvados paprastai būdavo vienodos, žmonės įsikalba vaiduoklius ir tada regi juos net ten kur jų nėra. Žinoma, čia svarbus faktorius yra tai, jog žmogus tiki, kad čia vaidenasi. Tikint smegenys ieško patvirtinimo tikėjimui ir sukuria pojūčius, garsus ir kitus vaiduoklio egzistavimo „įrodymus“.

Dažnai „vaiduoklių“ ar net skraidančių lėkščių judėjimai įvyksta dėl autokinetinio efekto. Šis efektas pasireiškia, pavyzdžiui tada, kai akys pavargsta ir pradeda dažniau nei įprastai atlikinėti nevalingus akies obuolio mikrojudesius, kurių pats žmogus nefiksuoja. Pavargusios akys mus verčia matyti judančius siluetus, ten kur rodos niekas judėti neturėtų. Autokinetinis efektas yra nedidelis fiziologinis sutrikimas, paprastai praeinantis pailsėjus, nebent tai yra patologija. Kaip ten bebūtų, šį efektą patiria visi žmonės.