10 minučių pažiūrėjus į kito žmogaus akis ima dėtis keisti dalykai

Psichologas iš Italijos sugalvojo, kaip pasiekti pakitusią sąmonės būseną nenaudojant jokių cheminių medžiagų Jis 20 savanorių paprašė atsisėsti ir žiūrėti vienas į kitą 10 minučių neatitraukiant akių blausiai apšviestame kambaryje.

Po šios paprastos užduoties dalyviai ne tik pasakojo apie keistas „išėjimo iš kūno“ patirtis, bet ir ėmė matyti haliucinacijas – monstrus, savo gimines ir save, rašo Sciencealert.com.

Eksperimentui vadovavęs Giovanni’is Caputo iš Urbino universiteto suporavo 20 žmonių (15 iš jų buvo moterys) ir susodino blausiai apšviestame kambaryje metro atstumu vienas nuo kito. Visi į partnerio akis turėjo žiūrėti dešimt minučių.

Kambario apšvietimas buvo pakankamas, kad žmonės matytų partnerio veido bruožus, tačiau pakankamai tamsus, kad sumažintų bendrą žmogaus spalvų suvokimą.

Kita, kontrolinė 20 savanorių grupė, taip pat buvo išskirstyta poromis, tačiau tarp dviejų sėdinčiųjų buvo siena. Eksperimento dalyviai beveik neturėjo jokios informacijos apie eksperimento tikslą.

Praėjus dešimčiai minučių nuo bandymo pradžios, savanorių buvo paprašyta užpildyti klausimyną ir atsakyti, ką jie patyrė per eksperimentą ir po.

Viename klausimyne buvo susitelkiama į disociacinius simptomus, o kitame klausiama, ką savanoriai matė savo partnerio arba savo veide.

Disociacija yra psichologijoje naudojamas terminas, kuris apibūdina įvairias psichologines patirtis, kurios žmogų priverčia jaustis atskirtu nuo jo aplinkos. Tokie disociaciniai simptomai kaip atminties praradimas, vaizdo matymas iškraipytomis spalvomis ar jausmas, kai pasaulis atrodo netikras, pasireiškia po traumų ar kai kurių svaigiųjų medžiagų vartojimo. [paskolos internetu]

Kodėl žmonės mato vaiduoklius? (2)

Antrasis reiškinys, kuris turi įtakos „vaiduoklių“ matymui, taip pat yra būdingas visiems žmonėms. Tai elementari akies vyzdžio reakcija į šviesą. Tamsoje, vyzdžiai išsiplečia, kad įleistų daugiau šviesos, o šviesoje susiaurėja, kad apsaugotų akį nuo nepageidaujamo šviesos poveikio. Tačiau šis vyzdžio refleksas ne visada priklauso tik nuo šviesos. Dažnai vyzdžiai plečiasi ar siaurėja dėl įvairiausių faktorių: teigiamų ar neigiamų emocijų, susikaupimo, atsipalaidavimo, streso, netikėto garso ir t. t. Visi šie procesai veikia vyzdžio refleksą. Pateiksiu pavyzdį: žmogus sėdi apšviestoje patalpoje, kalba apie kažkokius mistinius dalykus, pavyzdžiui jis arba jam kažkas pasakoja kokias nors siaubo istorijas apie vaiduoklius, ateivius ar panašiai. Žmogus įsibaugina, staiga dėl susijaudinimo, susiaurėja jo vyzdžiai. Įvyksta natūralus procesas, kurio metu į akį patenka mažiau šviesos, tačiau psichologiškai žmogus tai vertina kaip kažkokių mistinių šešėlių atėjimą, nes vaizdas juk aptemo.

Taip pat dėl akies vyzdžio reflekso, įėjus į tamsią patalpą, lengva pamatyti „vaiduoklį“, juk dauguma vaiduoklių kaip tik ir matoma prietemoje ar patekus į tamsią aplinką. Tokiu momentu, akys nespėja prisitaikyti ir mato visokius keistus šešėlius. Arba dėl vyzdžio judėjimo, išskiria iš tamsos labiau apšviestus objektus ir juos „pajudina“. Atsiranda judesio regimybė. Deja, tai daug kas sėkmingai palaiko vaiduoklių pasireiškimu. Paprastai niekas netiki kai pasakai, jog tai vyksta dėl paprasčiausios vyzdžių reakcijos į jaudulį. Na, gal kai kuriems tiesiog smagiau gyventi mistifikuojant tokius dalykus.

Kodėl žmonės mato vaiduoklius? (1)

Taigi, kodėl žmonės mato vaiduoklius, mato juos visur, jaučia jų buvimą, mato siluetus, girdi balsus ir dūsavimus?

Psichologai ne kartą buvo atlikę eksperimentą, kurio metu būdavo dvi grupės, kontrolinė ir eksperimentinė. Eksperimentinei grupei būdavo pasakoma, jog štai šiame name vaidenasi, duodama paskaityti sufabrikuotų ištraukų iš laikraščių ar kitokiais būdais bandoma parodyti, kad čia iš tiesų vaidenasi. Tada eksperimentinė grupė turėdavo kažkurį laiką prabūti toje patalpoje kurioje „vaidenasi“. Dalyviai vėliau būdavo apklausiami, ką jautė, ką matė, ką girdėjo. Praktiškai visi dalyviai nupasakodavo keistus pojūčius, kaip antai šaltį, prisilietimą, taip pat būdavo nupasakojami girdėti dūsavimai ir kitokie reiškiniai kurie paprastai lydi vaiduoklių pasirodymus. Kontrolinei grupei gi nebūdavo pasakojama nieko, tačiau jie tiek pat laiko turėdavo prabūti toje pačioje patalpoje. Kaip nekeista, kontrolinė grupė jokių ypatingų pojūčių nejuto. Tokių tyrimų išvados paprastai būdavo vienodos, žmonės įsikalba vaiduoklius ir tada regi juos net ten kur jų nėra. Žinoma, čia svarbus faktorius yra tai, jog žmogus tiki, kad čia vaidenasi. Tikint smegenys ieško patvirtinimo tikėjimui ir sukuria pojūčius, garsus ir kitus vaiduoklio egzistavimo „įrodymus“.

Dažnai „vaiduoklių“ ar net skraidančių lėkščių judėjimai įvyksta dėl autokinetinio efekto. Šis efektas pasireiškia, pavyzdžiui tada, kai akys pavargsta ir pradeda dažniau nei įprastai atlikinėti nevalingus akies obuolio mikrojudesius, kurių pats žmogus nefiksuoja. Pavargusios akys mus verčia matyti judančius siluetus, ten kur rodos niekas judėti neturėtų. Autokinetinis efektas yra nedidelis fiziologinis sutrikimas, paprastai praeinantis pailsėjus, nebent tai yra patologija. Kaip ten bebūtų, šį efektą patiria visi žmonės.