Pilotas iš praeities

1996 m. pabaigoje daugelis pasaulio žurnalų rašančių apie neįtikėtinus dalykus, perspausdino anglų savaitraščio „INDEPENDENT WORDING“ pateikta sensacingą straipsnį. Didžiosios Britanijos gynybinės oro pajėgos užfiksavo lėktuvą nedideliame aukštyje artėjanti prie Anglijos krantų nuo Prancūzijos pusės. Į klausimus pilotas neatsakė. Netrukus radarai objektą pametė.

Po paros šis lėktuvas rastas laukuose netoli Martos Krauford fermos. Štai ką pasakoja M.Krauford: darbuodamasi sode išgirdau artėjantį garsų ūžesį ir džergesį. Pažvelgusi į dangų netekau žado- nedideliame aukštyje nuo pakrantės pusės skrido lėktuvas. Man užgulė ausis. Siaubingai išsigandau, kai tiesiai virš mano namo lėktuvas stipriai krestelėjo. Po akimirkos jis išleido važiuoklę ir labai nevikriai siūbuodamas, bei kresčiodamas nusileido už kokių šimto jardo nuo mano daržo.

Pribėgus pabeldžiau į kabinos šoną, pasirodė galva su šalmu. Paskui ant sparno išsiropštė jaunas vaikinas, vilkintis karine uniforma. Jis stipriai siūbavo, tad pamaniau, kad pilotas visiškai girtas. Vaikinas atsisėdo ant lėktuvo sparno ir šuktelėjo: Ponia dėl Dievo, kur aš pakliuvau? Atsakiau, kad jis yra Anglijoje. Lakūnas nugriuvo ant žolės. Jis buvo labai išblyškęs ir drebėjo.

Nuėmusi šalmą ir apžiūrėjusi jį fermerė pamatė, kad pilotas nebuvo girtas ir neatrodė sužeistas. Nuvedusi jį į kambarį paskambinau gydytojui. Atvažiavus gydytojui, atidžiai apžiūrėjus lakūną jis iškvietė automobilį ir po geros valandos jie išvažiavo… Apžiūrėjus lėktuvą paaiškėjo, kad jis labai sugadintas- septyniose vietose kulkos pramušė korpusą ir tik per plauką nepataikė į deguto talpyklas.

Ekspertai atvykę iš kariniu oro pajėgų bazės, nesunkiai nustatė, kad tai naikintuvas P-40. Šiais lėktuvais II pasaulinio karo metu, buvo ginkluotos Amerikiečių karinės oro pajėgos. Lėktuvas buvo tuoj pat nugabentas į bazę.

Ligoninėje sąmonę atgavęs amerikietis pilotas Džonas Vokeris papasakojo tokių neįtikimų dalykų, kad net visko mačiusiems reporteriams atvėpo žandikauliai. Jis, JAV karinių oro pajėgų leitinantas, tarnaujantis priedangos eskadrilėje, 1944 m. balandžio 9 dieną, naikintuvu lydėjo britų „lanksterius“- sunkiuosius bombonešius, skridusius bombarduoti objektų Hitlerio okupuotoje Belgijoje. Trys vokiečių „mesersmitai“ pradėjo oro mūšį. Dž.Vokeris vieną jų numušė, tačiau kiti du ji ilgai vijosi ir apšaudė.

Sunkiai valdomas lėktuvas bet kurią akimirką galėjo nukristi į Lamanšą. Pilotas atidarė kabinos gaubtą ir jau rengėsi šokti… „Staiga pilkas, pilnas aitrių dūmų ir džarzgiancių karo garsų pasaulis tarsi sprogo. Pamaniau, kad man į galvą pataikė kulka ir tuoj mirsiu. Netekau sąmonės… Kai atsipeikėjau, lėktuvas smigo stačiai žemyn, bet variklis veikė. Sugebėjau išlyginti lėktuvą tik 200 jardų aukštyje. Mane apstulbino tyla- danguje nebuvo ne vieno lėktuvo! Vargais negalais priskridau netoliese esantį krantą ir ten nusileidau beveik be sąmonės…“

Nors karo ligoninės personalas su Dž.Vokeriu stengėsi bendrauti atsargiai, vis dėl to žinia, kad dabar 1996-ieji, vis dar neatsigavusiam lakūnui sukėlė tikrą šoką. Jo būklė labai pablogėjo ir amerikiečių pilotas buvo perkeltas į psichiatrijos kliniką. Valdžia pranešė, kad jis nėra tikrasis Dž.Vokeris ir jam yra susidvejinusi asmenybė. Aplankyti lakūną buvo draudžiama. Vyriausybė pradėjo slėpti nuo žurnalistų informaciją.

Tačiau Džeimsas O’Hara ir jo šalininkai, atlikę išsamų šios keistos teorijos tyrimą, nustatė, kad: „Lėktuvas, kurio numeris P0327, tikrai priklausė JAV karo pajėgu 123-ajai priedangos eskadriliai dingo be žinios 1944 m. balandžio 9d., pradėjus oro mūšį su trimis „mesersmitais“. Šį naikintuvą pilotavo leitinantas Džonatanas Vokeris, kurio nuotrauka jiems pavyko rasti archyvuose. Ant jo dešniojo skruosto yra apgamas. Šalia ponios Krauford daržo nusileidęs lakūnas irgi turi ant dešinio skruosto apgamą ir toks panašus į pilotą Dž.Vokeri karo laikų fotografijoje, kokie negali būti net panašūs identiški dvyniai.

Be abejo, tai tas pats asmuo. Be to, ant lėktuvo matyti visiškai neseniai padaryti įbrėžimai ir kulkų pramuštos skylės. Akivaizdu, jog naikintuvas buvo pašautas ne prieš 52 m., o daugiausiai prieš 20 minučių. Ir dar. Iš kur šios žymės galėjo atsirasti ant restauruoto lėktuvo?! Tolesnis Dž.Vokerio likimas atkakliai nutylimas.

Kodėl žmonės mato vaiduoklius? (2)

Antrasis reiškinys, kuris turi įtakos „vaiduoklių“ matymui, taip pat yra būdingas visiems žmonėms. Tai elementari akies vyzdžio reakcija į šviesą. Tamsoje, vyzdžiai išsiplečia, kad įleistų daugiau šviesos, o šviesoje susiaurėja, kad apsaugotų akį nuo nepageidaujamo šviesos poveikio. Tačiau šis vyzdžio refleksas ne visada priklauso tik nuo šviesos. Dažnai vyzdžiai plečiasi ar siaurėja dėl įvairiausių faktorių: teigiamų ar neigiamų emocijų, susikaupimo, atsipalaidavimo, streso, netikėto garso ir t. t. Visi šie procesai veikia vyzdžio refleksą. Pateiksiu pavyzdį: žmogus sėdi apšviestoje patalpoje, kalba apie kažkokius mistinius dalykus, pavyzdžiui jis arba jam kažkas pasakoja kokias nors siaubo istorijas apie vaiduoklius, ateivius ar panašiai. Žmogus įsibaugina, staiga dėl susijaudinimo, susiaurėja jo vyzdžiai. Įvyksta natūralus procesas, kurio metu į akį patenka mažiau šviesos, tačiau psichologiškai žmogus tai vertina kaip kažkokių mistinių šešėlių atėjimą, nes vaizdas juk aptemo.

Taip pat dėl akies vyzdžio reflekso, įėjus į tamsią patalpą, lengva pamatyti „vaiduoklį“, juk dauguma vaiduoklių kaip tik ir matoma prietemoje ar patekus į tamsią aplinką. Tokiu momentu, akys nespėja prisitaikyti ir mato visokius keistus šešėlius. Arba dėl vyzdžio judėjimo, išskiria iš tamsos labiau apšviestus objektus ir juos „pajudina“. Atsiranda judesio regimybė. Deja, tai daug kas sėkmingai palaiko vaiduoklių pasireiškimu. Paprastai niekas netiki kai pasakai, jog tai vyksta dėl paprasčiausios vyzdžių reakcijos į jaudulį. Na, gal kai kuriems tiesiog smagiau gyventi mistifikuojant tokius dalykus.